Kultūra

Santrauka

Auksas ir žuvis: Malvinos Jelinskaitės fotografinio medijavimo praktikos

Straipsnyje, remiantis Dionisijaus Areopagito (Pseudodionisijaus Areopagito) kai kuriomis mistinėmis dogmomis, taip pat modernistinės dailės formalizmo intelektualinio sparno kai kuriomis idėjomis, taip pat XiX a. pabaigos–XX a. pirmos pusės britiškojo realizmo, pavyzdžiui, Alfredo Northo Whiteheado, ir prancūziškojo intuityvizmo, pavyzdžiui, Henri Bergsono, kai kuriomis koncepcijomis, aptariamos Malvinos Jelinskaitės fotografinio medijavimo praktikos. Keliama prielaida, jog šių koncepcijų rudimentų galima aptikti M. Jelinskaitės performatyviose fotografinėse praktikose ir jų vaizdinėje semantikoje. Tačiau svarbu ne vien šie rudimentai, bet ir tai, jog tiek visas minėtas koncepcijas, tiek ir pačios menininkės fotografinio medijavimo praktikas jungia, filosofiniais terminais kalbant, neoplatonistinės tradicijos, santykio su tikrove jos ribose, leitmotyvas. Šiame straipsnyje nesiekiama nuodugniai aptarti visas minėtas koncepcijas, veikiau – aptikti jų atspindžių aptariamose fotografinio medijavimo praktikose.

Raktažodžiai:fotografija, postfotografija, intuityvizmas, Dievas, mistika, Dionisijus Areopagitas, paradoksas

https://doi.org/10.24101/logos.2020.14