Santrauka

Šiuolaikinė drama: bandymas įvertinti sovietmetį

Šiame straipsnyje siekiama atskleisti galimų postkolonijinių tyrinėjimų perspektyvą: kalbėti apie patirtį, kuri bendra postsovietinio bloko šalims. Sovietmečio tikrovė kol kas yra dar labai menkai reflektuota ir įtraukta į šiuolaikinių postkolonijinių svarstymų erdvę. Naujausioji dramaturgija padeda sugrąžinti sovietmečio atmintį – tai, kas buvo sąmoningai ar nesąmoningai išstumta kaip trauminė patirtis. Šiuolaikinių Rytų ir Vidurio Europos autorių Vytauto V. Landsbergio ir Villiamo Klimáčeko dramose atskleidžiama, kaip veikė ideologinis sovietų spaudimas ir kokias traumas paliko žmonėms. Ypač ryškus ženklas, kuris nurodo į dešimtmečius trukusio kolonializmo kataklizminę patirtį, – hibridiškumas, dviguba tapatybė, kuri reiškia sąmonės skilimą, šizofrenišką būtį. Tai įžvalgiai aprašė Czesławas Miłoszas esė knygoje Pavergtas protas dar 1953 m. Šiuolaikiniai dramaturgai skiriasi tuo, kad į šį sovietinio kolonializmo laikotarpį jie gali žvelgti iš XXI a. perspektyvos, apmąstydami tai, kas buvo praeityje, ir įspėdami dėl ateities, kokios neturėtų būti. Šiuolaikinių autorių dramos tampa provokuojančiu mąstymo apie praeitį, dabartį ir ateitį procesu, kuris tęsiamas modernaus teatro scenose.

Raktažodžiai: postsovietinė sfera, priklausomybės istorija, postkolonijinė patirtis, hibridiškumas, šiuolaikinė drama

131 - 143 PDF