Santrauka

Nei sava, nei kita: nulinė tapatybė šiuolaikinių baltų
(e)migrantų literatūroje

Straipsnyje, pasinaudojant imagologijos prieiga ir unikaliu XXI a. lietuvių ir latvių emigracinės literatūros potencialu, analizuojami įvaizdžiai, koduojantys šiuolaikinę išvietintą tapatybę. Įžanginėje dalyje konstatuojamas episteminis poslinkis nuo hibridinės tapatybės, būdingos pokario išeiviams, prie šiuolaikiniams emigrantams imanentiškos nulinės tapatybės. Analitinėje dalyje plėtojamos šiuolaikinių emigrantų ,,kybojimo tuštumoje”, technologinių pokyčių nulemto anonimiškumo ir socialinio buvimo niekuo reikšmės. Lietuvių ir latvių rašytojai, pasitelkę talpias metaforas ir prisodrinę jas imagologinių turinių, suproblemina nuolatinę įtampą, kylančią tarp emigravusio žmogaus vidinio „aš“ savasties, fizinio kūno ir regimos jo reprezentacijos. Išanalizavus tarpiškumą ir/ar virtualybę fiksuojančių įvaizdžių gausą (oro uostas, lagaminas, veidrodis, kompiuterio ekranas, kaukė, padirbtas pasas) ir socialinio neprisirišimo manifestacijas (fryganizmas, gyvenimas skvotuose, besaikis gėrimas kaip tapatybės ištrynimo forma ir kt.), daroma išvada, kad nuliškumas yra permanentinė ir esminė šiuolaikinio emigranto tapatybės būsena.