Santrauka

Lietuvių kalviškųjų „saulučių“ simboliai skirtybių ir bendrybių priešpriešos lauke

Į lietuvių kalviškųjų saulučių-kryžių tradiciją žvelgiama kaip į vizualų ženklą, tampantį socialinės-kultūrinės galios instrumentu. Nagrinėjama, kaip jame bendruomenės gali matyti ir skirtingus, ir panašius kodus, suteikti jam ir skiriamąsias, ir telkiančias interpretacijas. Pasitelkus kalvių pasakojimus aiškinamasi, kaip kalviškųjų saulučių ženklai buvo naudojami kuriant tautinę tapatybę, saugant kultūrinę savastį arba kurstant tarpkultūrinę priešpriešą, plėtojant atsiribojimą ir rezistenciją prieš sovietinę kultūrinę kolonizaciją; kaip, bendraujant su valdžios institucijomis, jiems būdavo priskiriama kitokia kompromisiškai nekonfliktinė interpretacija, priimtina sovietinei ideologijai. Taikant semiologinę, istorinę bei komparatyvinę vizualių simbolių analizę, atveriami sudėtingesni, tarptautiškesni tiriamų ženklų sanklodos, reikšmės, kilmės ir migracijos aspektai. Banguotų spindulių saulučių motyvas kildintinas ne tik iš ikikrikščioniškų vaizdinių, bet ir iš Šiaurės Italijos gotikos ir renesanso dailės. Išsaugojus sovietmečiu kalviškų saulučių tradiciją kaip liaudies kultūros reiškinį, drauge buvo išsaugota ir jų krikščioniškoji semantika.