Santrauka

Pavardė kultūrinės globalizacijos kontekste: „asmens prekės ženklas“ ar kalbos paveldo dalis?

Nors kultūrinės globalizacijos sąlygomis kalba imama vertinti pragmatiniu požiūriu, o pavardė laikoma asmens, o ne kalbos nuosavybe ir net „asmens prekės ženklu“, atsižvelgiant į pagrindinius pavardės sąvokos apibrėžties aspektus, ji laikytina ne tik teisės, bet ir kalbos dalyku. Dėl šios esminės priežasties bet koks jos vartojimo reglamentavimo pokytis privalo būti pagrįstas ir kalbiniais argumentais. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti lietuvių moterų asmenvardžių užrašymo senuosiuose rankraštiniuose Didžiosios ir Mažosios Lietuvos šaltiniuose atvejus ir pateikti kalbinių argumentų, paremiančių ar paneigiančių nepriesaginių moterų pavardžių įteisinimo pagrįstumą.
Apžvelgiami Didžiosios Lietuvos asmenvardžių tyrėjų istorijos dokumentuose rasti moterų nepriesaginiai asmenvardžiai, o siekiant apžvelgti moterų įvardijimo atvejus Mažosios Lietuvos regione, pasitelkiami šio straipsnio autorės 2017 m. atlikto Mažosios Lietuvos asmenvardžių (ištirta apie 18600 skirtingų asmenų užrašymų, iš jų moterų – 6767) tyrimo rezultatai. Jų pagrindu įvertinama Mažosios Lietuvos moterų asmenvardžių daryba.