Kultūra

Santrauka

Gamtos grožio atspindžiai Gražinos Vitartaitės tapybinėje poetikoje

Straipsnis skirtas vienos iškiliausių pastarųjų kelių dešimtmečių lietuvių koloritinės tapybos mokyklos atstovių Gražinos Vitartaitės kūrybinio potencialo, meninės kūrybos proceso ypatumų tyrinėjimui. Analizuo- jamos dailininkės kūrybą maitinančios versmės, ryšiai su prancūzų modernėjančios tapybos kryptimis – impresionizmu, fovizmu, lyrine abstrakcija, aptariami japonizmo ir Čiurlionio įtakos pėdsakai jos individualaus meninio stiliaus tapsme. Toliau dėmesys perkeliamas į dailininkės santykius su Lietuvos istorija ir susižavėjimą gimtinės gamtos pasaulio grožiu, kas lėmė besąlygišką peizažo tapybos žanro įsivyravimą jos kūrybiniame kelyje. Detaliai aptariamas savitas tapytojos požiūris į peizažą kaip pagoniškų dievybių įsikūnijimą ir žmogaus sielos veidrodį. Gvildenami pagrindiniai Vitartaitės koloritinės sistemos savitumą nulėmę veiksniai, spalvinės saviraiškos ryšys su impresionizmu, fovizmu ir lietuvių tautinės dailės tradicijomis, supančio gamtos pasaulio įspūdžiais. Ypatingas dėmesys skiriamas dailininkės spalvos, kolorito sampratoms, etapiniams peizažo tapybos kūriniams, jų meninės išraiškos ypatumams, evoliucijai nuo siužetinės tapybos prie metaforinės muzikalios plastinės kalbos, aptariami jos kūryboje vyraujantys pagrindiniai stilistiniai bruožai, motyvai ir meninės išraiškos priemonės.

Raktažodžiai:Gražina Vitartaitė, lietuvių koloritinės tapybos mokykla, spalva, impresionizmas, fovizmas

https://doi.org/10.24101/logos.2019.37