Kultūra

Santrauka

Nuo piešimo į „užpiešimines” menines praktikas: bandymas konceptualizuoti

Straipsnyje glaustai aptariamos šiuolaikinės piešimo raidos tendencijos radikaliai pakitusiuose meninių praktikų kontekstuose. Pastarieji reikšmingai sumažino tradicinio piešimo svarbą ir apribojo jo funkcijas (a) edukacijos lauku ir (b) tradicines menines vertybes tebekultyvuojančiais žanrais, kurių lyginamoji vertė bendrame nūdienos meno lauke akivaizdžiai sumenko. Atsirado naujo tipo meninės praktikos, nepriskirtinos prie piešimo žanrų ir neatpažįstamos pagal tiems žanrams būdingus požymius. minėtų praktikų atranka orientuota į ribinius atvejus, integruojančius piešimą į jam svetimą meninę pastangą ir paverčiančius jį labiau užpiešimine, nei piešimo veikla. Todėl kalbama ne apie piešimą ir piešinį, bet apie pamatines jo transformacijas, redukciją į elementus, paklūstančius naujo tipo meninei logikai. Kokios bendros tendencijos nusako aktualų tokių praktikų lauką, kuris, viena vertus, pranoksta tradiciškai apibrėžiamas piešimo praktikas, kita vertus, išsaugo bent kai kuriuos piešimo požymius? Ką ir kokiu mastu minėtame lauke tebegalime vadinti piešimu – tradiciniu terminu, kuris menines praktikas apibrėžia remdamasis konkrečia žanrine specifika? Jei ši specifika ištrinama, jei pats žanrų skirtumas tampa abejotinas – kokias tradicinių ir naujų požymių konfigūracijas galime išskirti?

Raktažodžiai:šiuolaikinis menas, užpiešiminės praktikos, verbalinis konceptualizmas, dailės terapija

https://doi.org/10.24101/logos.2019.42