Kultūra

Santrauka

Architektūra ir aplinkos kognityviniai aspektai

Estetinis modernizmo diskursas, kuris dominavo visą praėjusį šimtmetį, pateikė supaprastintus ir netgi atvirai simplicistinius architektūros ir urbanistikos modelius, be to, „visagalio architekto“ vizijai neretai buvo teikiamas akivaizdus ir neginčijamas prioritetas. Kaip liudija architektūrinio modernizmo paveldo tyrimai, supaprastintos schemos daugeliu atvejų prieštaravo natūraliam sudėtingumo ir žmogiškų dimensijų poreikiui. pastaruoju metu architektūros diskursas pasidarė kiek atviresnis kitų mokslinių disciplinų tyrimams ir atradimams, įskaitant žinias, kurias teikia šiuolaikiniai neurologijos, evoliucinės biologijos sričių tyrimai ir kognityvinė psichologija. Tad vis labiau ryškėjantys tarpdisciplininiai interesai akina adekvačiau ir esmingiau perprasti, kaip praktikuojama architektūra ir kaip turėtų būti koreguojami požiūriai į žmoniu gyvenamąją aplinką remiantis naujų tyrimų duomenimis. nepaisant reikšmingų mokslinių atradimų, nemaža dalis architektų toliau siūlo atgyvenusius estetinius sprendimus, kurie akivaizdžiai kertasi su kitų mokslo disciplinų tyrimų rezultatais. Šiame straipsnyje aptariamos kai kurios naujausios architektūros teorijos ir jos prieigų prielaidos bei pateikiama keletas atvejų, liudijančių, kad praktinėje veikloje architektai dažnai nėra linkę į jas atsižvelgti.

Raktažodžiai:architektūrinis modernizmas, architektūros teorija, pažinimas, dirbtinė aplinka, erdviniai modeliai.

https://doi.org/10.24101/logos.2019.40