|
Kazachų nacionalinis Abajaus vardo pedagoginis universitetas, Kazachstanas
Kultūra
Kazachstano ir Lietuvos vizualinė tapatybė skaitmeninėje medijų erdvėje: simbolis, atmintis ir medijų kodų režimai
Santrauka
Straipsnyje analizuojama, kaip vizualinė tapatybė formavosi šiuolaikinėse skaitmeninėse medijose: ji suprantama ne kaip iš anksto nusistovėjęs nacionalinių simbolių rinkinys, o kaip vaizdinių cirkuliacijos ir jų interpretavimo institucijų bei vartotojų praktikos rezultatas. Pateikiama lyginamoji šiuolaikinio Kazachstano ir Lietuvos meno simbolinių strategijų analizė, kur jos traktuojamos kaip kultūriniai kodai, kristalizuojantys atmintį ir sukuriantys interpretacinės konkurencijos lauką. Tyrime taikomas kokybinis lyginamasis požiūris, apimantis ikonologinę analizę, aiškinimąsi, kaip atsekami semiotiniai kodai, ir kultūrinės atminties skaitymą (remiantis kūriniais, pristatytais instituciškai pripažintose erdvėse: muziejuose, galerijose ir pagrindinėse bienalėse). Rezultatai rodo, kad Kazachstano kontekste semiotiniai veiksmai dažniau inscenizuoja kūniškumą, afektinę atmintį ir materialių pėdsakų nuolaužas: simbolis veikia kaip trauminės patirties ašis, skaitmeninių srautų sąlygomis permedijuojama ir perkoduojama. Lietuvos atveju simbolizaciją labiau formuoja archyvinės ir muziejininkystės logikos – jos konstruoja atmintį per atranką, instaliavimą ir eksponavimą, atverdamos institucinę istorijos gamybos mechaniką. Tyrime teigiama, kad esminis skirtumas tarp šių dviejų prieigų siejamas ne su „simbolių rinkiniais“, o su skirtingais medializacijos ir stabilizacijos būdais. Taip vizualinė tapatybė apibrėžiama kaip konfliktinis laukas, kuriame susikerta kultūrinė atmintis, medijų kodai ir interpretaciniai lūkesčiai, turintys reikšmės meniniam ugdymui, kuratorinei praktikai ir kultūros politikai.
Raktažodžiai: vizualinė tapatybė, skaitmeninės medijos, simbolis, kultūrinė atmintis, Kazachstanas, Lietuva
https://doi.org/10.24101/logos.2026.11
|