|
Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuva
Mokslinė mintis
Hannah‘os Arendt tiesos ir politikos samprata: tarp Sokrato teisingumo ir „banaliojo blogio“
Santrauka
Žvelgiant iš Arendt filosofinės perspektyvos, tiesa yra arba faktinė, arba racionali, filosofinė platoniškų Idėjų prasme. Faktinė tiesa yra pagrįsta istoriniais dokumentais ar įrodymais, bet ji gali būti iškraipyta arba apversta aukštyn kojomis. Racionali tiesa, kuri yra platoniška, metafiziška, absoliuti, pasižymi despotizmu. Abu tiesos tipai yra problemiški politikoje, todėl Arendt siūlo pliuralumą ir diskursyvią politiką, kai žmonės veikia kartu ir kalba viešumoje. Tačiau šiame straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Arendt savo esė Tiesa ir politika, taip pat ir kitoje esė Kas yra autoritetas? integruoja Machiavellio politinę teoriją. Tad analizuojama, kodėl Arendt atmeta sokratišką tiesą bei teisingumą ir pabrėžia klastingą Machiavellio politinę mintį. Lyginamos Machiavellio ir Trasimacho teisingumo sampratos. Aptariama Arendt studija Eichmanas Jeruzelėje, kur ji parodo, kaip totalitarinei sistemai paklusnus biurokratas, prisideda prie vokiečių antisemitinio režimo. Toks Arendt suformuluotas „banalusis blogis“, padedantis įtvirtinti totalitarizmą, susyja su Havelo „gyvenimo mele“ koncepcija. Tačiau išryškėja skirtingi atsakomybės masteliai. Straipsnio pabaigoje pastebima kaip Arendt suteikė pirmenybę filosofinei tiesai, susitinkančiai su politika aukštesniame lygmenyje nei faktinė tiesa.
Raktažodžiai: tiesa, teisingumas, politika, totalitarizmas, gyvenimas mele
https://doi.org/10.24101/logos.2026.03
|